viskas

Nebėra meilės, nebėra tavęs. Man jau nieko nebeliko. O aš taip norėjau tik būti su tavim. Aišku tau tai neįdomu. Tau tai neaktualu. Tau nesvarbu ką aš tau jaučiu, tau aš nesvarbi, o gal svarbi? To nesužinosiu, man sunku… Netekau per vieną dieną meilės ir tavęs. Širdis sudužo… Jos neįmanoma suklijuot. Liks sudužus visada. Neužgydys tų žaisdų niekas. Nebemylėsiu niekada, manai, kad per griežtai? Gal ir per griežtai, bet sakau kaip jaučiuos dabar. Man sunku ir skaudu. Juk šitaip myliu tave. Tas jausmas stipresnis už viską. Jis nedingsta, nors širdies jau nebėra. Ją turi tu, saugok. Nedaug aš prašau ar noriu. Tereikia tavęs. Juk sugrįšk, man tavęs trūksta. Noriu būt su tavim, o tu nenori? Neapsimesk, tu taip pat nori. Juk žinai. Tu gali man sugrąžinti norą gyvent. Prašau sugrąžink jį. Myliu juk aš tave…

3 skyrius

Laura pamato juos kartu

Praėjo savaitė, kai Mantas paliko Laurą… Jis su Milda taip ir nebuvo susitikęs. Jis nusprendė jai pasakyt ka jis jai jaučia ir papasakot kaip jis jaučiasi. Jis parasė Mildai SMS’ą:Mildą, man tavęs reikia… nebeturiu į ką atsiremt. Milda sutiko susitikt. Ji atvažiavo iki jų kampelio. Jie visada ten eina, kai jiems būna liūdna. Ji atėjo ir paklausė:

- Broliuk, kas yra? Kodėl tu toks liūdnas? Kodėl man tik dabar parašei?

- Nenorėjau tau trukdyti… Kaip tau sekasi?

- Man tiesiog puikiai, - nusišypsojo ji, - pameni tą vaikiną apie kurį pasakojau?

- Taip.

- Mes tapome pora.

- Šaunu, netrukdysiu tavęs… - nuleido akis.

- Kas yra?

- Man?

- Taip tau.

- Man nieko.

- Nesakyk man, kad nieko, nes abu puikiai žinom, kad ne.

Jis prisiartinos prie jos, paėmė ją už rankos, abu nutilo. Jis žiūrėjo jai į akis. Jos tokios gražios. Jis leido kalbėti savo jausmams. Jis ją pabučiavo. Ji tam nesipriešino. Kaip tik tą akimirką įėjo Laura, ji sušuko:

- Mantai!!! Ką tu čia darai?!

Jie pamatė Laurą, jos akyse buvo pyktis ir ašaros. Ji juk taip mylėjo Mantą… Užvaldė tyla, ją sutrukdė Laura, ji pasakė:

- Mildą, tu atėmei iš manęs mylimą žmogų…

ji priėjo prie jos ir jai trenkė. Ji paklausė:

- Už ką?

- Už tai, kad tu jį iš manęs atėmiai!

- Aš iš tavęs nieko neatėmiau.

- Tu žinojai, kad jis mane paliko dėl tavęs?

- Ne, Mantai tai tiesa?

- Laurą, prašau išeik, mes vėliau pakalbėsim.

- Niekur aš neisiu, turiu teisę žinot ar ne?

- Tai nebe tavo reikalas, palik mus vienus.

- Taip, jis teisus, tai tik mano ir jo reikalas.

- Na geari aš išeisiu, bet mes Mantai dar pakalbėsim.

Ji išėjo, paliko juos vienus. Kurį laiką tyrojo tylą, bet jis sukaupė visas jėgas ir pasakė:

- Mildą, aš turiu tau daug ką pasakyt…

- Taip, tu turi. Pradėk.

- Aš nežinau nuo ko pradėt.

- Nuo pradžių.

- Man labai sunku kalbėt…

- Man supranti, kad man reikia žinot?

- Taip, suprantu. Papasakosiu ką turi žinot.

- Laukiu.

- Aš tave myliu…

- Ką?

- Mildute, myliu tave.

- Supranti, ką man sakai?

- Taip.

- Pasakok viską.

- Aš nežinau kada tai atsitiko, bet pamanė, kai sakiau, kad aš įsimylėjau?

- Taip.

- Tai tas žmogutis esi tu.

- Mantai ar supranti, kad negalim būt kartu?

- Kodėl?

- Tu man esi tik broliukas, aš tau nieko nejaučiu.

- Niekada nepamilsi manęs?

- Nežinau, turbūt ne… Atleisk man…

- Viskas gerai…. Pamirškim šitą pokalbį.

- Gerai, aš einu…

- Iki…

Išėjo Milda, o jis liko vienas, akyse kaupėsi ašaros. Jis suprato, kad niekada ši mergaitė nebus jo… Nors jis dar turi mažą viltį, kad ji bus jo. Bet tai tik svajonė. O kaip Laura? Ji miršta iš skausmo, kad jis nekreipia į ją dėmesio… Jiems abiem skaudu…

Meile… Koks nuostabus jausmas… O ypac tada, kai I ta meile gauni atsaka. Tada jauties laimingas, beproto laimingas… O kai meile pasako: “Nepyk mazut, bet iseinu”. Tada tavo nuostabus pasaulis sugriuva. Tu lieki viena su savo skausmu. Reikalauji paaiskinimo, bet jo negauni. Tai skaudina, bet kartu supranti, kad jums nebuvo lemta buti kartu. Po kiek laiko grista meile ir sako: “Atleisk, mazute, as myliu tave”. Ir tu kaip kokia kvaile atleidi, nes tebemyli. Viska pamirstat, kuriat nauja gyveni. Tu juo pasitiki, tavo meile sustipreja, bet… Prabundi viena diena ir vel tau tenka nusivilt. Tavoji meile vel atsisveikina. Vel asaros, vel skausmas, bet si karta dar didesnis. Tada tau nieko nebelieka tik vienintele iseitis – MIRTIS. Tu tam rysties. Bet pagalvok ar jis to vertas? Pamastyk, kad ar be jo tu nebutum laimingesne? Parodyk jam ka jis prarado prarado. Pamirsk ji, jis nevertas taves, tavo asaru ir zinoma tavo gyvybes. Jis asilas, kad tave prarado. Neleisk jam zaist su tavim ir tavo jausmais. Nebuk kvaila! Atkersyk. Lipk nuo stogo ir gyvenk is naujo. Sugadink jo gyvenima. Buk su juo salta, parody jam, kad tu ne zaislas. Tu ne kazkokia lele jo rankose, tu ZMOGUS. Kuris turi jausmus, kuri myli ir nekencia. Nebuk vienisa, buk LAIMINGA, bet be jo.

1skyrius

Nauji jausmai

Po renginio mokykloje, jie susitiko, kaip visada mylimiausioje jų kaviniukėje. Ji buvo kaip niekada graži, apsirengusi gražią raudoną suknelę. Mantas negalėjo atitraukti nuo jos akių. Jis pagalvojo:”kokia ji nuostabi”.

- Labas, broliuk, - ir pakštelėjo jam į žanduką.

Jis negalėjo nieko pasakyti, jautė kažkokį naują jausmą, bet tylėjo. Po kurio laiko tarė:

- Labas, sesyt. Tu šiandien labai graži…

- Oi, ačiū… - ji paraudonavo.

- Kaip tau sekėsi šiandien?

- Man buvo iš pradžių baisu, bet paskui viskas ėjosi puikiai, - pasakojo ji, - ten yra toks vaikinas, kuris man patinka, aš maniau, kad ir aš jam patinku. Nors tik pirmą dieną ji matau ir tik pora minučių pakalbėjom, bet atrodo, kad pažinočiau jį visa savo gyvenimą.

- Tai nuostabu, gal jūs būsite pora… - šyptėlėjo jis.

- Na gal, o aš visai ir norėčiau… - paraudonavo vėl.

Atėjo padavėja ir paklausė:

- Laba diena, jums kaip visada?

- Taip, - atsakydami pradėjo juoktis

Jie kalbėjosi toliau.

- Na, kaip man džiugu, kad tau sesyt viskas gerai…

- O tau kaip?

- Man?..

- Taip, tau. Kas atsitiko?

- Na tiesiog Laura pasikeitė, nežinau ar aš ją tebemyliu… - sunerimęs tarė.

- Jai sunku, kad tu tiek laiko praleidi su manim, o ne su ja…

- Bet ką aš galiu padaryt? Juk tu mano sesė! Tai ji žino ir turi suprati.

- Jai atrodo, kad aš tave iš jos atimu.

- Ką tu tuo nori pasakyti?

Tuo laiku atnešė jų užsakymą. Padavėja paklausė:

- Jūs kartais dar nesate pora?

- Mes? - paklausė abu.

- Taip, Jūs.

- Mes? Ar mes? Tikrai ne - nustebę pasakė.

- O jūs būtumet graži pora… - šypsodamasi tarė padavėja.

- Ar rimtai?

- Taip, aš rimtai. Visas mūsų kolektyvas taip mano.

- Jūs klydote.

- Na tada atleiskite.

Ir ji nuėjo. Abu pradėjo juoktis.

- Ar tu girdėjai, kad mus palaikė pora?

- Taip… - tylėjo kurį laiką, bet paskui pasakė, - jeigu kiti žmonės mus palaiko pora, tai tada ką galvoja Laura?

- O ką ji gali galvoti?

- Ji gali taip pat pagalvot, kad mes pora.

- Bet juk ji žino, kad mes tik draugai.

- Na taip, bet aš maniau, kad mums reikia kurį laiką nesimatyti.

- Ką? Tu rimtai? - sunerimęs paklausė.

- Taip bus geriau.

Milda pakilo nuo stalo ir išėjo iš kavinės. Mantas liko vienas prie staliuko, jis norėjo ją vytis, bet suprato, kad taip bus tik į naudą. Prabėgo viena diena ir jis negalėjo jos išmest iš galvos, nesuprato, kas jam yra. Jis neiškentė ir parašė Mildai SMS’ą:”sesyt, atlek iki manęs, man reikia tavo pagalbos”. Ji parašė:”tuoj”. Atvažiavus jį rado parke, sėdintį vieną. Ji atėjo ir jį apsikabino ir paklausė:

- Kas atsitiko, broliuk?

- Aš nežinau kas man yra, tu pasakyk kas man yra…

- Papasakok.

- Aš negaliu pamiršti vieno žmogaus, jo man truksta ir tai nėra Laura…

- Tu tą žmogų myli… Jis tai žino?

- Ne…

- Kodėl? Pasakyk jam.

- Negaliu…

- Kodėl?

- Nes jis man to paties nejaučia.

Milda daugiau nieko jam nepasakė, ji suprato, kad jam reikia tylos ir jos apkabinimo. Jo viduje įvyko kažkas naujo. Jis suprato, kad myli SAVO GERIAUSIĄ DRAUGĖ….

Meilė geriausiai draugei

Įvadas

Gyveno mergina ir vaikinas. Ji - Agne, septyniolikmetė, vieniša mergina. Jis - Mantas, aštuoniolikmetis, turintis draugę vaikinas. Jie geriausi pasauly draugai. Jie viską vienas kitam pasakoja, neturi jokių paslapčių. Agnė pradeda eiti į naują mokyklą. Jai baugu, kad ji ten nieko nepažįsta, jog šalia nebus Manto. Ji paprašo, kad ją palydėtų jį naują mokyklą ir eidami jie kalbasi, Agnė pasako:

- Aš labai bijau eiti į šią mokyklą, juk aš čia nieko nepažįstu…

- Sesyt, aš visada su tavim, gali man rašyt ir aš būsiu su tavim, - sako Mantas, - aš juk neleisiu, kad tave kas skriaustų, juk aš taip tave myliu.

- Žinau, kad tu šalia…

- Todėl nebijok! - sušuko jis.

- Na gerai, broliuk.

Jie priėjo jos naują mokyklą, jie apsikabino, palinkėjp vienas kitam sekmės ir nuėjo. Ji taip jaudinosi, jai taip liūdna buvo. Ji įėjo į klasę ir visų akys buvo nukreiptos į ją. Mokytoja ją pristatė. Ji visiem patiko, ji pagaliau nusiramino. Parašo Mantui SMS’ą:”broliuk, tu buvai teisus, nėra ko bijot, jie labai draugiški”. Manto atsakymas:”na, o ką aš sakiau? Parašysiu po renginio. Iki, sesyt”.